Kalvarijos savivaldybė

Spausdinti
Nuotraukos autorius Haroldas Arelis
Apie seniūniją

Istorija

Tradicinis Kalvarijos vardo kildinimas yra iš Kalvio ir Orijos ežerų vardo. Taigi, galima spėti, jog baltų hidronimų, turinčių šaknį ar- (or-), pirminė reikšmė buvo susijusi su erdvės, platybių, laukų sąvokomis. Matyt, tose laukų platybėse buvęs ne tik ežeras, bet ir kalvė - kalvio dirbtuvės.

1791 m. gruodžio 27 d. Kalvarijai patvirtintos miesto savivaldos teisės ir herbas. 1795-1919 m. ir 1948-1950 m. Kalvarija buvo apskrities, 1919-1948 m. valsčiaus, 1950-1962 m. rajono, o vėliau apylinkės ir seniūnijos centras. 2000 m. įvykdžius šalies teritorinę administracinę reformą, Kalvarija atgavo savivaldos teises ir tapo savivaldybės centru, kuriame veikia Kalvarijos savivaldybės taryba ir administracija.

Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai per karinius veiksmus ir šiose vietose buvusius didelius mūšius sunaikino apie du trečdalius Kalvarijos. Apskritis buvo perkelta į Alytų, vėliau - į Marijampolę. Miestas liko valsčiaus centru. Į apleistas caro okupacijos laikų kareivines 1926 metais į Kalvariją iš Tauragės buvo atkelta psichiatrijos ligoninė, kuri veikė iki 1950 m. ir buvo iškelta į Pažaislį (Kauno r.).

1941 metais daug Kalvarijos ir jos aplinkinių kaimų gyventojų buvo ištremta į Sibirą. Tais pačiais metais miestą užėmė vokiečiai, per mūšius sugriaudami ir sudegindami apie 70 proc. pastatų. Antrojo pasaulinio karo metais nukentėjo nemaža dalis gyventojų, buvo ir nemažai nužudytų.

Geografinė padėtis

Kalvarija yra pietinėje Lietuvos dalyje. Vakaruose ribojasi su Akmenynų seniūnija, šiaurės vakaruose - su Marijampolės savivaldybės Marijampolės seniūnija, šiaurės rytuose - su Marijampolės savivaldybės Liudvinavo seniūnija, rytuose - su Lazdijų rajono savivaldybės Šeštokų seniūnija, pietryčiuose - su Sangrūdos seniūnija, pietvakariuose su Liubavo seniūnija, šiaurės vakaruose - su Vilkaviškio rajono savivaldybės Bartninkų seniūnija.

Kalvarijos seniūnijoje tyvuliuoja net 35 ežerai. Didžiausias jų yra už trijų kilometrų nuo Kalvarijos, pietuose esantis Orijos ežeras (85,3 ha). Per Kalvarijos seniūniją nutiesta tarptautinė magistralė „Via Baltica" (Helsinkis-Varšuva), eina respublikinės reikšmės kelias Kalvarija-Vilnius. Per seniūnijos teritoriją vingiuoja tarptautinis geležinkelis Vilnius-Kaunas-Varšuva, kuriuo galima pasiekti Vakarų Europos šalis.


Gyventojai

2018 m. sausio mėn. Gyventojų registro duomenimis, Kalvarijos seniūnijoje gyvena 8944 gyventojai. Seniūnija suskirstyta į penkias kadastrines vietoves: Brukų, Jusevičių, Jungėnų, Tarprubežių, Trakiškių. Seniūnijos teritorijoje yra 89 kaimai.

Švietimas, kultūra

Kalvarijos seniūnijoje gimė istorikas, diplomatas, 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Petras Klimas, knygų leidėjas ir visuomenės veikėjas Adomas Dundzila, visuomenės veikėjas kunigas Simanas Norkus-Norkevičius. Kalvarijos seniūnijoje yra nemažas būrys Vyties Kryžiaus ordino kavalierių: Petras Balaika, Antanas Bobina, Juozas Kapčinskas, Alfonsas Bučionis ir daugelis kitų. Apie Kalvarijos kraštą, jo istoriją ir žymius žmones daug sužinoti galima Kalvarijos krašto etnografijos muziejuje, įkurtame 1963 m (Kalvarijos gimnazijos patalpose).

Įdomus Irenos ir Vincento Svitojų įkurtas privatus muziejus „Gegužio žiedai", esantis Laisvės gatvėje, Kalvarijos mieste. Jame gausu įvairiausių eksponatų: rankdarbių, muzikos instrumentų, audinių, laikrodžių ir kt.

Kalvarijos seniūnijoje veikia šios švietimo įstaigos: Kalvarijos gimnazija (711 mokinių), Kalvarijos gimnazijos Jusevičių skyrius (14 mokinių), Kalvarijos sav. Jungėnų pagrindinė mokykla (134 mokiniai), Kalvarijos sav. Nemunaičių pagrindinė mokykla (64 mokiniai), Kalvarijos vaikų lopšelis-darželis „Žilvitis" ir jo Jungėnų skyrius,  Kalvarijos suaugusiųjų mokykla (80 mokinių). Nemažas būrys moksleivių mokosi Kalvarijos meno mokykloje (x mokinių) (Mokinių skaičius švietimo įstaigose pateiktas remiantis 2017 m. rugsėjo 1 d. švietimo įstaigų duomenimis.)

Aktyvią veiklą vykdo Kalvarijos savivaldybės kultūros centras ir Kalvarijos savivaldybės viešoji biblioteka.

Lankytinos vietos

75 ha užimanti senoji Kalvarijos miesto dalis yra urbanistikos paminklas. Minėtini šie urbanistikos ir architektūros objektai: senamiesčio gatvių tinklas ir buvusios turgaus aikštės planas; buvusio labai svarbaus kelio Peterburgas-Varšuva II kategorijos arklių pašto stoties pastatų kompleksas - arklių keitimo stotis, paštas, smuklė (pastatytas dar prieš 1829 m., architektas V. Ritšelis); evangelikų liuteronų bažnyčia (pastatyta 1821 m.).

Prie Antrosios Naujienėlės kaimo 1999 m. įsteigtas 4,1 ha ploto hidrologinis paminklas - Vyžupio šaltinis. Šioje vietovėje saugoma Vyžupio upelio atkarpa ir keli unikalūs šaltiniai.

Seniūnijoje yra keletas archeologijos paminklų: Menkupių piliakalnis su gyvenviete; Naujienėlės piliakalnis, vadinamas Aukštakalniu, Kovakalniu; Orijos senovės gyvenvietė; Papiliakalnių ir Kampinių piliakalniai. Yra kelios itin svarbios archeologinės vietos: Turlojiškės ir Gulbiniškių akmens amžiaus stovyklos.

Kalvariją savo gimtine vadino Petras Klimas 1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataras, diplomatas, istorikas; Sergiejus Klimas - agronomas, kovų už Lietuvos nepriklausomybę dalyvis, visuomenės veikėjas; Adolfas Klimas - žurnalistas, visuomenės veikėjas.

Seniūnijoje yra septynerios veikiančios kapinės: Kalvarijos senosios ir naujosios, Mindaugų, Brazavo, Juodelių, Menkupių ir Jurgežerių.

Kalvarijoje yra keletas paminklų: Lietuvos nepriklausomybės atgavimo 10-mečiui prisiminti (1918-1928 m.) Laisvės gatvėje, paminklas Lietuvei Motinai ir du stogastulpiai - Mykolui Žilinskui ir Mykolui Krupavičiui atminti, taip pat paminklas Sūduvos Ąžuolui Karališkajame miesto parke.

Normal 0 19 false false false LT X-NONE X-NONE
 
Paskutinis atnaujinimas: 2018-04-10 11:12:57