Kalvarijos savivaldybė

Spausdinti
Autorius Haroldas Arelis
Apie eglutę, kalėdas, kalėdaičius ir kita

 

Papuošta eglutė – pirmasis ir ryškiausias ženklas, pranešantis apie saulėgrįžą ir Kristaus gimimą.

Kalėdos – iš pagonybės laikų atėjusi saulės sugrįžimo šventė. Nors tuo metu gyvybės ir amžinumo simboliu laikytas ąžuolas, tačiau žinoma, kad plintant krikščionybei, vienas uolus sakytojas vienuolis Bonifacijus Dievo trejybės įvaizdžiu pasirinko eglę. Eglės žaliavimas ištisus metus buvo suvokiamas kaip amžinybės simbolis. Žinoma, kad jau XVI amžiuje vokiškuose kraštuose per Kalėdas ant stalo stovėdavo maža eglutė. Iš pradžių ji buvo puošiama saldumynais, vėliau sidabriniais blizgučiais. Dar po keliolikos metų ant kalėdinių eglučių sužibo kuklios žvakių ugnelės. Pasakojama, kad Martynas Liuteris, norėdamas pademonstruoti vaikams žvaigždžių mirgėjimą danguje, per Kalėdas ant eglutės uždegė žvakutes.

Iš Vokietijos eglučių puošimas paplito Lenkijoje, Rusijoje ir kitur.

Senosios Europos kraštuose buvo puošiamos didelės eglės. Ant jų šakų kabino dovanas dvasioms, kurios lėmė gerą metų derlių. Egles puošdavo simboliškai – obuoliais, kiaušiniais, riešutais. Šie eglutės papuošalai turėjo užtikrinti vaisingumą, harmoniją ir stiprybę. Be to, žmonės tikėjo, kad taip papuoštos eglės gali atbaidyti piktąsias dvasias, kurių veikimas tamsiuoju metų laiku buvo ypatingai jaučiamas. Plito tradicija sodinti prie gyvenviečių egles ir jas puošti. Įdomu tai, kad pirmoji eglė, papuošta viešoje vietoje buvo Latvijos sostinėje Rygoje. Tai nutiko 1510 m. Apie tai byloja užrašas aštuoniomis pasaulio kalbomis vienoje miesto aikštėje „Pirmasis Naujųjų metų medis Rygoje, 1510 metais“. Pirmoji eglė Amerikoje buvo papuošta 1816 m. Pensilvanijos valstijoje.

XIX amžiaus pabaigoje kalėdinių eglių išvaizdai skiriama daug dėmesio. Jos puošiamos prašmatniais, įdomių formų ir spalvų papuošalais. Jų dedama tiek daug, kad eglutės pradeda „augti“, „nulipa“ nuo stalo. Šeimos padėtį visuomenėje ir turtingumą rodė eglutės aukštis. Tuo metu eglutės jau buvo puošiamos ir Mažojoje Lietuvoje. Lietuvoje miestai taip pat pradėjo puošti eglutes, bet kaimai net XX amžiaus pradžioje dar nepuošė eglučių. Lietuvos kaimuose pagal seną tradiciją Kūčių dieną kabindavo rugių pėdą. Pirmiausia eglutes pradėjo puošti dvarininkai, teisėjai, girininkai, mokyklos, o po keliolikos metų eglutes jau puošė ir turtingiau gyvenantys ūkininkai. Vargingai gyvenę kaimiečiai ilgai nesiryžo demonstruoti tokio prašmatnumo. Eglutės pradėtos puošti ir bažnyčiose.

Lietuvoje paprotys puošti eglutę nėra senas. Jis stipriau įsigalėjo Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, ypač antrajame jos gyvavimo dešimtmetyje. Be iš Europos plūstančių stiklinių papuošimo elementų, ant eglutės būtinai kabindavo saldainių, riešutų ir obuolių.

Laikas nenumaldomai keičia tradicijas, tačiau dar tikiesi tikros žvakutės liepsnelės ir balto vaikystės angelo žaliaskarės eglės viršūnėje...

 

1. Kokia ta eglutė ir kuo ji puošiama: žaislais ar papuošalais, puošmenomis?

          Metų sandūros ir virsmo laikotarpiu dažniausiai puošiamas visžalis medis – eglutė. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas nurodo: „eglùtė sf. (2) DŽ nukirsta ir Kalėdoms papuošta eglė arba eglaitė: Vaikų namuose, mokyklose, įmonėse rengiamos eglutės sp. ║ pramoga su šokiais ir žaidimais apie papuoštą eglutę: Į eglutę būdavo kviečiami visi vaikai J.Balč.“

Dažnai kyla klausimų dėl tos eglutės – ji yra „naujametė“ ar „naujametinė“? Būdvardžio forma naujametinis, (-ė) nelaikoma klaida, tačiau pirmenybė teikiama dėsningesnei formai – naujametis, (-ė): naujametė eglutė, naujametis sveikinimas. Analogiškai traktuotini ir žodžiai kalėdinis (-ė), o tinkamesnis – Kalėdų.

          Būtina atkreipti kalbos vartotojų dėmesį ir į eglutės parengimą minėtoms šventėms. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne randame: „puošmenà (3b) papuošalas, papuošimas: Stiliaus puõšmenos. Sodai – krašto p.“ beižaisl|as (4) 1. daiktas, su kuriuo žaidžiama: ~ parduotuvė. Nupirkti vaikui kokį ~ģlį (~iłką). 2. žaidimas: Katei ž., pelei verksmas (flk.)“. Taip ir kyla klausimas, ar tuo kas sukabinta ant eglutės mes žaidžiame, jei vadiname žaisliukais? Dauguma sakytų, jog mes gėrimės tais blizgiais ar ryškiaspalviais daiktais. Vadinasi, teiktinesni pavadinimai būtų puošmenos, papuošalai, papuošimai.

 

2. Plotkelis ir šližikas nevartotini bendrinėje kalboje.

Kūčių vakaras pradedamas laužant kalėdaičius – tokius švęstus paplotėlius (ne plotkelius, plotkeles ar plotkas – tai svetimžodžiai iš lenkų ar baltarusių k.).

Tarp dvylikos Kūčių vakarienės patiekalų būna ir prėskučių, ir kūčiukų (ne šližikų, sližikų ar šlyžikų – tai irgi svetimžodžiai iš lenkų k.). Kūčiukai dažniausiai valgomi su specialiai ruoštu aguonų pienu – aguonpieniu.

 

3. O kokie metų pabaigos ir pradžios švenčių ir personažų pavadinimai ir kaip juos derėtų rašyti?

3.1. Paskutinėmis gruodžio dienomis gausu švenčių ir renginių. Pagal bendrąsias taisykles švenčių pavadinimai pradedami didžiąja raide, pvz.: Kūčios, Kalėdos, Naujieji metai, Trys karaliai. Pažyminiai rašomi mažąja raide, pvz., ramios Kūčios, šventos Kalėdos, linksmi Naujieji metai. Mokyklose ir darželiuose rengiamos šventės vadinamos Kalėdų eglutėmis, o suaugusiųjų šventės – naujametiniais (naujamečiais, Naujųjų metų) vakarais, karnavalais, maskaradais. Šventei pavadinti netinkamas žodis fiesta, nes jis yra neteiktina svetimybė iš ispanų kalbos.

3.2. Kaip geriau sakyti: „kalėdinis koncertas“ ar „Kalėdų koncertas“?

Analogija su žodžiais naujametinis (-ė), naujametis (-ė). Kai nusakomas tam tikras daiktas ar konkretus veiksmas, skirtas tik tai konkrečiai šventei – Kalėdoms, nelaikoma klaida, tačiau pirmenybė teikiama dėsningesnei formai: teiktinesnė kilmininko forma – Kalėdų koncertas, pvz.: Kalėdų pyragas, Kalėdų eglutė, Kalėdų dovanos ir pan.

Labai aiškiai pasakyti, kada vartoti kilmininko formą, kada priesagos -inis, -ė būdvardį, gana sunku. Dažnai tam tikri žodžių Kalėdų, kalėdinis, (-ė) vartojimo atvejai yra subtilūs. Nuo seno buvo įprasta vartoti kilmininko formą, pvz.: rudens atostogos, gimtadienio dovana, Velykų rytas, taip pat ir Kalėdų atostogos. Tad tais atvejais, kai nusakomas tam tikras daiktas ar konkretus veiksmas, skirtas tik tai konkrečiai šventei – Kalėdoms, teiktina kilmininko forma, pvz.: Kalėdų pyragas, Kalėdų eglutė, Kalėdų dovanos, Kalėdų Senelis, Kalėdų staigmena (geriau nei siurprizas!), Kalėdų atvirukas, Kalėdų koncertas, Kalėdų žaidimas ir pan.

Tais atvejais, kai kalbama apie Kalėdoms skirtą, bet kitu laiku vykstantį veiksmą, pvz., kalėdinis žaidimas gali būti žaidžiamas ir ne per Kalėdas, kalėdine staltiese užtiesti stalą galime ir po Kalėdų ir t. t., arba kai atsiranda dviprasmybių, pvz.: Kalėdų prekyba, Kalėdų nuolaida, Kalėdų mugė, Kalėdų išpardavimas ir kt., labiau tinka priesagos -inis, -ė būdvardis kalėdinis, -ė (kalėdinė prekyba, kalėdinė nuolaida, o vietoj Kalėdų išpardavimaskalėdinis išpardavimas ir pan.). Kalbininkai ne visada gali išnagrinėti kiekvieną „kalėdinį“ atvejį. Labai svarbu, kad patys vartotojai nepamirštų, jog būdvardis kalėdinis, (-ė) ne visada gali pakeisti kilmininką, antra vertus, ne visur tinka ir Kalėdos. Nelabai bus gerai, jei pradėsime Kalėdas pardavinėti, taikyti joms nuolaidas ir pan.

3.2. Stilistiniais sumetimais, kai pavadinimams teikiama išskirtinė reikšmė, visus pavadinimo žodžius ir net jų pažyminius galima rašyti didžiosiomis raidėmis, pvz., Naujieji Metai, Trys Karaliai, Šv. Kalėdos.

3.3. Švenčių personažų pavadinimai kaip tikriniai vardai taip pat rašomi didžiosiomis raidėmis, pvz., Snieguolė, Kalėdų Senelis, Senis Besmegenis, Trys Karaliai ir kt. Lietuviams nepriimtinas Senis Šaltis, nes tai yra pažodinis vertimas iš rusų kalbos – „kalkė“ (Ded Moroz buvo sukurtas sovietmečiu, kai reikėdavo pavadinti „naujoviškai“, ne „buržujiškai“).

 

Ramių Kūčių, linksmų Kalėdų ir laimingų, prasmingų Naujųjų Metų!

 

 

Juozas Benecijus Ignatavičius,

valstybinės kalbos tvarkytojas

 

 
Paskutinis atnaujinimas: 2011-06-09 10:50:03