Kalvarijos savivaldybė

Spausdinti
Autorius Haroldas Arelis
Kalvarijos istorija

KALVARIJOS MIESTO ATSIRADIMAS IR RAIDA

 

Iki XIII a. pab. didžioji Užnemunės (Sūduvos) dalis priklausė jotvingiams. Apie tai liudija jų palikti piliakalniai, kapinynai ir dalis išlikusių upių bei ežerų vardų. XIII a. pabaigoje kryžiuočiams pagaliau palaužus jotvingių pasipriešinimą, šis kraštas ištuštėjo, apaugo giriomis. Iki pat Žalgirio mūšio Užnemunė buvo niekieno žemė. Jos nevaldė nei Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK), nei Ordinas. Per Užnemunę kryžiuočiai žygiuodavo link Nemuno ir puldinėjo Lietuvos valstybę. Net 20 kryžiuočių kelių vingiavo per Užnemunės girias.

Po pergalingo Žalgirio mūšio Užnemunės priklausomybės klausimas išsisprendė LDK naudai. 1422 m. pasirašius Melno taiką, LDK atgavo visiems laikams šį kraštą, bet tik 1529m. nuo Vištyčio ežero iki Nemuno buvo išvesta siena su Prūsija.

Sūduva iki pat XVI a. buvo Lietuvos valdovų nuosavybė, jų medžioklės plotai, kuriuos prižiūrėjo sekėjai ir girininkai. Pamažu valdovai prie Nemuno buvusius dvarus ėmė dalyti didikams ir bajorams, kartu atiduodami ir Sūduvos girių plotus. Taip prasidėjo didžiųjų Sūduvos girių kolonizacija, kuri tęsėsi apie 300 metų. Pamažu buvo kertami miškai, kūrėsi kaimai, dvarai, buvo tiesiami keliai, statomos bažnyčios. Kolonizacija vyko 2 srautais:

1.    Iš Dzūkijos į vakarus

2.    Iš Žemaitijos į pietus pagal Prūsijos sieną.

XVI a. viduryje valdovo Žygimanto Augusto nurodymu LDK didikas Grigalijus Valavičius atliko Sūduvos girių reviziją. Jų tada čia būta 12. Jos buvo vadinamos prie Nemuno buvusių dvarų (Merkinės, Alytaus, Punios, Birštono ir kt.) vardais. Tos girios siauromis juostomis tęsėsi nuo Nemuno iki pat Prūsijos sienos.

XVI a. viduryje jau buvo įsikūrę Simnas, Meteliai, Lazdijai, Rudamina, Krosna, Kirsna. Į vakarus nuo jų dar plytėjo dideli miškai, kuriuose prie Šešupės buvo Alytaus dvarelis – Bukta, o prie Kirsnos upės Nemunaičio medžioklės dvarelis. Vėliau ir giria buvusi į vakarus nuo pastarojo dvarelio pavadinta Nemunaičio giria. Toli vakaruose už tos girios jau buvo įsikūrę Virbalis, Vištytis, Gražiškiai, Bartninkai ir kitos gyvenamosios vietovės. Jos susiformavo plečiantis kolonizacijai iš Žemaitijos pagal Prūsijos sieną.

XVI a. pabaigoje tarp Gražiškių-Bartninkų linijos vakaruose bei Kirsnos upės rytuose ir plytėjo jau minėtoji Nemunaičio giria. Joje telkšojo Orijos, Raudenio, Kelmavyčio, Jurgežerio ir kiti mažesni ežerai. Prie šiaurinio Orijos ežero galo minimas itin turtingas žvėrių Kreivasis miškas. Tarp Orijos ir Raudenio ežerų plytėjo didžiulis ąžuolynas.

XVI a. pabaigoje ar pačioje XVII a. pradžioje iš Simno per Nemunaičio girią Virbalio link jau buvo nutiestas kelias. Toje vietoje, kur jis kirto Šešupę, buvo pastatytas tiltas, prie kurio greičiausiai įsikūrė sargybinių tarnyba.

Nemunaičio giria XVII a. I pusėje jau buvo sparčiai kertama. Lankeliškių bažnyčios krikšto metrikų knygose minimi girios vakariniame pakraštyje tuo metu jau buvę Grajauskai, Ožkabaliai, Vinkšnupiai, Patilčiai. 1649 m. Alytaus ekonomijos inventoriuje paminėti rytinėje Nemunaičio girios dalyje Strazdai, Sūsninkai, Nemunaičiai. O tarp Kirsnos bei Aistos ir Rausvės upių dar plytėjo giria. Tą patvirtina ir švedų pulkininko Georgo von Švengelno 1655 m. sudarytas dalies Žemaitijos bei Sūduvos žemėlapis. Jo originalas prieš kelerius metus surastas Stokholmo nacionaliniame archyve. Tai seniausias ir pakankamai detalus Užnemunės žemėlapis. Šiame žemėlapyje dabartinėje Kalvarijos ir Marijampolės vietoje pavaizduota didžiulė giria su užrašu „Grosse Wildtnus“. Į vakarus nuo jos pažymėti Gražiškiai, Lankeliškiai, Karalkrėslis, Vilkaviškis, o rytuose – Simnas ir kitos vietovės.

Daugelis Sūduvos istorijos tyrinėtojų sutaria, kad karų su Rusija ir Švedija metu XVII a. viduryje žmonės, bijodami priešų kariuomenės siautėjimo, bėgo slėptis į didžiąsias Sūduvos girias. Dalis tų pabėgėlių čia įsikūrė nuolatiniam gyvenimui ir labai paspartino šių girių kolonizaciją. Būtent šiuo laikotarpiu Nemunaičio girioje, šalia Simno-Virbalio kelio prie tilto per Šešupę, ir įsikūrė Triobių kaimas. Jis pirmą kartą minimas 1660 m. LDK pavietų (apskričių) mokesčių sąraše. Nurodoma, kad Triobiuose tada gyveno 30 gyventojų, t. y. apie 5 šeimos. XVII a. pabaigoje sudaryta Kirsnos-Nemunaičio girininkija, kurią nuo 1684 m. valdė LDK didysis etmonas Kazimieras Sapiega. Šioje girininkijoje besikuriantiems kaimams valdyti prie Šešupės buvo įkurtas dvaras, pavadintas Kalvarija. Šis dvaras pirmą kartą paminėtas 1690 m. Trakų pavieto padūmės rejestre. Tada Kalvarijos dvarui priklausė 65 dūmai. Dvarą valdė Rečicos vaiskis ir Bresto teisėjas Kristupas Aleksandras Gordzijevskis. Iki šiol nėra aišku, kodėl netoli Triobių įsikūręs dvaras buvo pavadintas Kalvarija. Nuo 1700 m. jau vartojamas dvigubas pavadinimas Triobiai-Kalvarija. Tas rodo, jog kaimas su dvaru jau sudarė vieną vienetą.

Iki XVIII a. pradžios Triobiai-Kalvarija bei aplinkiniai kaimai priklausė Gražiškių parapijai. Būtent Gražiškiuose buvo krikštijami vaikai, sutuokiami jaunavedžiai. Daug medžiagos šio laikotarpio tyrinėtojams suteiktų seniausios Gražiškių bažnyčios metrikų knygos. Tačiau jau 1704 m. buvo užregistruota pirmoji santuoka Triobių, kitaip Kalvarijos, bažnyčioje (greičiausiai dar tik statomoje). 1708 m. naujasis Kirsnos-Kalvarijos girininkijos valdytojas Mykolas Sapiega išdavė Gražiškių ir Triobių (Kalvarijos) kunigui Jonui Kazimierui Sabaliauskui raštą, kuriuo patvirtino jo teisę toliau statyti bažnyčią ir paskyrė jai 4 žemės sklypus Triobių (Kalvarijos) miestelyje: prieglaudai, mokyklai, mokytojui ir vargonininkui, bei davė dvi pievas – Smetoniškę ir Geldašiškę. 1713 m. kovo 12 d. karalius Augustas II padovanojo Kalvarijos (Triobių vardas jau nebeminimas) bažnyčiai dar 3 valakus žemės. 1715 m. kunigui J. K. Sabaliauskui mirus, kurį laiką bažnyčia buvo be kunigo ir tenkinosi tik Gražiškių filijos statusu. Tik 1721 m. buvo sudarytas detalus Kalvarijos bažnyčios ir jos aptarnaujamų kaimų sąrašas. Tais pačiais metais Kirsnos-Kalvarijos seniūnas Mykolas Kaributas Višnioveckis dovanojo Kalvarijos bažnyčiai Menkupių kaimą, o 1728 m. vietoj jo (kaip per toli esančio) paskyrė Dambauką. Tais pačiais 1728 m. Kalvarija tapo parapijos centru, kuriam priklausė 20 kaimų. Tiek pat jų buvo ir 1744m.

Kai kuriuose dokumentuose jau 1700 m. minimas Triobių Kalvarijos miestelis, nors dar nebuvo jame bažnyčios. Nuo 1708m. miestelio pavadinimas jau įsitvirtina. Dar 1713 m. lapkričio 25d. Kirsnos-Kalvarijos seniūnijos valdytoja Antanina Valavičienė savo raštu nustatė Kalvarijai (dokumente ji vadinama miestu) skiriamos žemės plotą, davė įstatus, kurie reglamentavo, kaip jame gali kurtis laisvi žmonės ir kaip jie privalo tvarkytis. Deja, šio dokumento originalas kol kas nerastas. Jis minimas tik 1791 m. dokumente. A. Valavičienės raštą 1720 m. patvirtino naujasis Kirsnos-Kalvarijos seniūnas Mykolas Kaributas Višnioveckis. Tačiau minėtais dokumentais Kalvarija visos savivaldos negavo, nes dokumentuose apie laisvuosius LDK miestus neminima. Kalvarija neturėjo nei magistrato, nei teismo, nei herbo, todėl toliau priklausė Kirsnos-Kalvarijos seniūnijai. Kita vertus, miestelyje gyvenę laisvieji žmonės buvo atleisti nuo baudžiavinių prievolių dvarui. Nemažą dalį laisvųjų gyventojų sudarė žydai. Yra nuomonių, kad jų čia gyventa jau XVII a. pabaigoje. 1713 m. žydai Kalvarijoje jau turėjo savo bendruomenę (kahalą). Tų pačių metų rugpjūčio 30 d. valdovo Augusto II suteikta privilegija Kalvarijos žydų II eilės kahalas gavo prekybos ir verslo laisvę bei teisę pasistatyti miestelyje sinagogą, steigti kapines.

1737 m. Kirsnos-Kalvarijos seniūnijos inventoriuje išvardyti jau net 24 jai priklausę kaimai, bet pats miestelis neaprašytas. Paminėtos tik jo krautuvės, karčemos bei malūnas. Iš išlikusio 1752 m. Vilhelmo Šlemylerio Kalvarijos aprašymo matyti, kad visi namai buvo mediniai (tarp jų ir bažnyčia, žydų sinagoga, kunigaikščio rūmai). Paminėti ir du ąžuoliniai tiltai per Šešupę. Nurodoma, kad miestelyje gyvena daug turtingų žydų, turinčių gerus namus. Aplink Kalvariją dar plytėję nemaži ąžuolynai.

1765 m. revizijos duomenimis, Kalvarijoje gyvenę 1 003 žydai, turėję 160 namų. Tuo metu miestelyje būta Turgaus aikštės ir 7 gatvių (Gardino, Šnipiškio, Mokyklos, Vižainio, Naujoji, Vilkaviškio, Skersgatvio). 1766 m. duomenimis, miestelyje buvo 176 žydų ir tik 126 krikščionių namai, o seniūnijoje dar 391 ūkis. Dvare prie Šešupės buvo 2 vandens malūnai ir karčema. 1789 m. Kalvarijoje jau buvo 347 namai. Žydai laikė 3, o krikščionys 5 užvažiuojamus namus (karčemas). Gyventojų būta 1 949. Kadangi didesnę jų dalį (1 055) sudarė žydai, tai nuo pat XVIII a. pabaigos miestas dažnai vadinamas „Žydų Kalvarija“.

Naturalu, kad išaugusios Kalvarijos gyventojai siekė gauti visišką savivaldą. Baigiantis XVIII a., kai 1788 m. susirinkęs ketverių metų Seimas Varšuvoje ėmėsi valstybės reformų, tam susiklostė palankios sąlygos. Dar 1790 m. buvo sudarytas detalusis Kalvarijos miesto ir parapijos inventorius. Mieste buvo Turgaus aikštė ir 9 gatvės (Mokyklos, Šnipiškio, Gardino, Totorių, Odininkų, Audėjų, Vižainio, Vilkaviškio, Galinė). Parapijoje buvo 27 kaimai. Klebono Petro Vimboro žinioje buvo bažnyčia, klebonija, parapinė mokykla ir 5 dūmai (18 žmonių). Mokyklą lankė 30 mokinių, kuriuos mokė mokytojas Leonas Prokopavičius.

1791m. Kalvarijos miesto ir seniūnijos delegacija nuvyko į Varšuvą ir kreipėsi į Seimą, prašydama suteikti Kalvarijos miestui visą savivaldą. Seimui buvo įteikti 1713 m. A. Valavičienės ir 1720 m. M. K. Višnioveckio aktai bei 1790 m. Kalvarijos miesto bei parapijos inventorius. Ketverių metų Seimas pavedė pačiam karaliui Stanislovui Augustui Poniatovskiui suteikti Kalvarijai savivaldą. 1791 gruodžio 27d. (trečiąją Kalėdų dieną) ATR valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis įteikė Kalvarijos miesto delegacijai Aktą-privilegiją apie Magdeburgo miesto teisių suteikimą. Aktas suteikė teisę Kalvarijai statyti rotušę, steigti teismą, policiją bei suteikė herbą. Jo skydas padalytas į 2 dalis – raudoną ir mėlyną. Raudonoje dalyje atvaizduoti sidabriniai vartai su bokštu, virš kurio plevėsuoja geltona vėliava. Ant plytų spalvos bokšto stogo yra raidė K, reiškianti Kalvariją. Mėlynoje skydo dalyje atvaizduota Dievo apvaizdos akis, reiškianti Aukščiausiojo palaimą šiam miestui.  Skydą supa lauro lapai, o virš jų – karališkoji karūna, pabrėžianti karališkąją globą Kalvarijai. Savivaldą gavusioje Kalvarijoje buvo išrinktas magistratas su burmistru, tarėjais ir suolininkais. Pirmuoju Kalvarijos burmistru tapo Dominykas Koženiauskas. Nuo 1792 m. mieste veikė ir policijos komisija.

Po III ATR padalijimo, 1795m. Sūduva, tad ir Kalvarija, atiteko Prūsijai. Miestas tapo prūsų sudarytos naujos apskrities (Kreis) centru. Apskritį sudarė 13 valsčių ir 8 miestai. Ji tęsėsi nuo Nemuno iki Prūsijos sienos. Prūsų valdžia pastatė mieste didžiulį kalėjimą, kareivines. Į miestą ėmė keltis vokiečiai. 1797 m. sudarytame prūsams atitekusios Sūduvos, pavadintos Naujaisiais Rytų Prūsais, žemėlapyje pateiktas tikslus miesto ir apylinkių vaizdas. 1800 m. mieste buvo 440 namų ir 2 705 gyventojai. 1803 m. pastatyta nauja mūrinė žydų sinagoga.

1807 m. pagal Tilžės taikos sutartį Kalvarija pateko į Varšuvos kunigaikštystės sudėtį ir toliau buvo apskritis (powiat) centru. 1810 m. Kalvarijoje buvo 499 namai ir 3 249 gyv. 1812 m. kilus Prancūzijos ir Rusijos karui, per Kalvariją žygiavo prancūzų armijos III, IV ir VI korpusai, o tų pačių metų gruodį pro Kalvariją link Seinų pravažiavo pats Napoleonas Bonapartas.

1815 m. po Vienos kongreso Varšuvos kunigaikštystė, taigi ir Kalvarija, atiteko Rusijai ir išbuvo jos valdžioje lygiai 100 metų. Kalvarija pradžioje buvo Augustavo,  o nuo 1867 m. Suvalkų gubernijos apskrities (уездъ) centru. Būdama Rusijos imperijos valdžioje, Kalvarija sparčiai augo. 1827 m. mieste buvo jau 5 248 gyv. Dar palankesnes sąlygas miesto augimui sudarė 1820-1829 m. pro Kalvariją nutiestas Peterburgo-Varšuvos plentas. Prie jo Kalvarijoje 1829 m. buvo pastatytas arklių pašto pastatų kompleksas (projekto autorius V. Ritšelis). Vykstant 1831 m. sukilimui, naujuoju plentu per Kalvariją žygiavo Antano Gelgaudo vadovaujamas korpusas. 1840 m. mieste įsteigtas gėrimų fabrikas, kuris gamino likerį ir romą. 1841 m. įkurta amatų mokykla. Mieste be lenkiškos parapinės dar veikė ir žydų bei vokiečių pradinės mokyklos. Mieste augo nauji pastatai. 1835-1840 m. pastatyta nauja mūrinė bažnyčia( projekto autorius H. Markonis), kurią 1843m. pašventino Seinų vyskupas Paulius Strašinskis. Panašiu laiku pastatytas ir ilgasis žydų krautuvių (vadintų „kromais“) pastatas (projekto autorius M. Tryniševskis), kuris skyrė bažnyčią nuo Turgaus aikštės. 1845 m. Kalvarijoje jau buvo 591 pastatas(iš jų – 42 mūriniai) ir 7 715 gyv. Buvo 24 krautuvės, 21 karčema. Veikė 6 odos dirbtuvės, linų apdirbimo bei gėrimų fabrikėliai. 1857 m. mieste iškilo antroji mūrinė (eklektinė) žydų sinagoga ir Talmudo mokyklos-rabino namo pastatas (projekto autorius L. Salkovskis). 1858 m. šalia pašto pastatų pastatyta evangelikų-liuteronų bažnyčia (projekto autorius A. Majerskis). Dauguma evangelikų-liuteronų mieste buvo vokiečiai, tai šią bažnyčią dažniausiai vadindavo „Kirche“.

1860 m. Kalvarijoje buvo 8 450 gyv. (iš jų – 6 700 žydų, 1 438 „lenkai“, 325 vokiečiai, 3 rusai). Veikė plytinė, kalkių degimo krosnis, 2 aliejaus spaudyklos, 2 brovarai, vandens ir olandiškas vėjo (buvęs miesto pietinėje dalyje, Gardino gatvės gale) malūnai, 2 vario dirbinių fabrikėliai. Tais pat metais rekonstravus buvusią špitolę, pastatytas apskrities administracijos pastatas (projekto autorius A. Stželeckis). 1863 m. pastatytas didžiulis Šv. Jurgio ligoninės pastatas. 1867-1868 m. dėl nederliaus kilo badas, daug žmonių neteko darbo. Prasidėjo emigracija į JAV. Tačiau miesto gyvenimas nesustojo.1872 m. mieste veikė 2 vaistinės, kurių viena (L. Vagnerio) buvo laikoma gražiausia visoje Suvalkų gubernijoje 1882 m. Kalvarijoje buvo jau 8 936 gyv. Gatves apšviesdavo 28 žibalinės lempos. Stovėjo 2 rusų kariuomenės pulkai (2 449 kariškiai). 1895m. A. Stoklickis įkūrė mieste spaustuvę (veikė iki 1909 m.), veikė net 3 knygynai. Tais pačiais 1895 m. kilo didelis gaisras (sudegė miesto šiaurinė dalis). 1897 m. G. Sobolevičiaus šerių apdirbimo įmonėje surengtas pirmasis miesto istorijoje darbininkų streikas. 1898-1899 m. miesto pietinėje dalyje, prie plento į Suvalkus, pastatytas didžiulis naujų mūrinių rusų kareivinių kompleksas. Nuo Alytaus per Simną į Kalvariją nutiestas naujas plentas. 1899 m. Kalvarijoje A. Zilberšteinas įkūrė pirmąją fotografijos ateljė.

Kalvarija buvo svarbus uždraustos lietuviškos spaudos gabenimo ir platinimo centras. Šią veiklą organizavo kunigas Adomas Grinevičius. Žymiausi knygnešiai buvo Juozas Kancleris, Jonas Žilinskas, Agota Zigmantaitė ir kt. 1896 m. Kalvarijos gyventojai pasiuntė Rusijos carui Nikolajui II prašymą panaikinti lietuviškos spaudos draudimą. Kalvarijos kalėjime (1895m. jame kalėjo net 1 108 kaliniai) buvo kalinami žymūs tautinio atgimimo veikėjai V. Kudirka, K. Grinius, P. Vaičaitis, knygnešiai J. Kancleris, J. Kačergis, J. Čėsnas, A. ir P. Matulaičiai.

Nesulėtėjo miesto plėtra ir XX a. pradžioje. 1900 m. Kalvarijoje buvo jau 10 027 gyv.(iš jų – 7 930 žydų). Tuo metu mieste veikė 139 krautuvės (jų metinė apyvarta 546 000 rb.). Tais pat 1900 m. Mokyklos gatvės gale pastatytas dviaukštis spirito rektifikavimo įmonės pastatas su aukštu kaminu, įsikūrė miesto ugniagesių komanda. 1903 m. pastatyta nauja didelė Šv. Agaono cerkvė ir smulkaus kredito banko pastatas. 1905 m. rekonstruotas bažnyčios pastatas (išmūryti bokštai, pristatytos šoninės navos). Nuo 1906 m. joje įvestos pamaldos ir lietuvių kalba. Vykstant revoliucijai, 1905 lapkričio 25 d. buvo pašalinta Kalvarijos valsčiaus (Pieskinės k.) valdžia ir sudaryta lietuviška, tačiau mieste rusų valdžia sėkmingai išsilaikė. Tą užtikrino stovėję rusų kariuomenės daliniai (mūrinėse kareivinėse 112-sis Uralo pėstininkų pulkas, o medinėse kareivinėse už pašto – 5-sis Smolensko ulonų pulkas). Tačiau revoliuciniai įvykiai vertė caro valdžią daryti nuolaidas. 1905 m. lapkričio 27 d. leidus Suvalkų gubernijoje kurti lietuviškas draugijas bei mokyklas, 1906 m. įsisteigė Kalvarijoje „Žiburio“ draugijos skyrius, kuris jau tų pat metų gruodžio 26 d. surengė pirmą viešą lietuvišką vakarą, o 1908m. vasario 2 d. atidarė mieste lietuvišką pradžios mokyklą. Be šios mokyklos mieste veikė dar 4 (rusų dviklasė, privati rusų progimnazija-pensionas, vokiečių bei žydų) mokyklos. Mieste įsikūrė ūkio draugijos „Žagrė“ skyrius, kuris 1908 liepos 20 d. įsteigė savo krautuvę. Įsikūrė Kalvarijoje ir Šv. Kazimiero, Blaivybės bei „Gabijos“ draugijų skyriai. Mieste veikė 2 (A. Zilberšteino ir M. Vigdorovičiaus) fotografijų ateljė, 2 vaistinės (Z. Dunino ir S. Niziolomskio), keli knygynai, tarp jų ir lietuviškas Daugėlos. 1908 m. Kalvarijoje buvo Turgaus aikštė ir 16 gatvių (Peterburgo, Gardino, Tilto, Ugniagesių, Bulvaro, Vižainio, Šnipiškio, Odininkų, Turgaus, Užpakalinė, Laukų, Mokyklos, Naujoji, Audėjų, Brolių, Trakėnų). 1910 m. miesto burmistro iniciatyva ir rusų kariškių pageidavimu, Šešupės vingyje prie tilto buvo įkurtas parkas ir pavadintas karališkuoju. 1913 m. iki tol miestą apšvietusios žibalinės lempos pakeistos šviesesnėmis karbidinėmis. Tuo metu mieste jau buvo 2 telefono linijos (Apskrities valdyba sujungta su kareivinėmis, o A. Brauno namas – su I. Romanovo malūnu). Apie 1910 m. J. Trockis įkūrė mieste tabako ir popirosų fabriką, o S. Kronzonas 1912 m. – ūkio mašinų dirbtuves. 1914 m. iš Sibiro grįžęs lietuvis V. Žičkauskas įsteigė Kalvarijoje pirmąjį kinematografą.

1912 m. Kalvarijos bažnyčia, fotografas Višnevskis

1912-14 m. Kalvarija. Turgaus aikštė (nuotrauka daryta iki 1914 m.)

1914 m. Kalvarijos ligoninė (dab. Dariaus ir Girėno gatvė), fotografas A.Kiuhlevindas (A.Kühlewindt)

1914 m. kilęs I pasaulinis karas nutraukė taikų miesto gyvenimą. Jau 1914 m. rugsėjo 10 d. vokiečių kariniai daliniai pirmą kartą įžengė į Kalvariją. Dar prieš jiems ateinant rusų kariuomenė ir valdininkai paliko miestą. Nors vokiečiai mieste išsilaikė vos 19 parų, bet karo fotografai spėjo jį įamžinti fotografijose, kuriose liko didžioji dalis užfiksuota senojo dar beveik nenukentėjusio miesto vaizdų. Rugsėjo 29 d. Rusijos kariuomenei pradėjus kontrpuolimą, vokiečiai apleido Kalvariją. Sugrįžo į miestą rusų administracija. 1915 m. pradžioje vokiečiai pradėjo naują puolimą ir vasario 13 d. antrą kartą užėmė Kalvariją. Rusai bandė miestą vėl atsiimti, bet nesėkmingai, todėl fronto linija ilgesniam laikui sustojo tik apie 1,5 km į rytus nuo miesto ir išsilaikė iki pat vasaros. Mūšių metu miestas nukentėjo, o didžioji jo dalis buvo vokiečių prieš pat 1915 m. Velykas specialiai sudeginta. Sudegė abejos kareivinės, kalėjimas, spirito rektifikavimo įmonė, Kalvarijos dvaras. Visiškai sudeginta Gardino, Turgaus ir kitos gatvės. Sudegė 500 namų. Beveik nenukentėjo tik bažnyčia, cerkvė, apskrities administracijos pastatas, ligoninė, paštas, liuteronų bažnyčia, sinagogos. Sudegė 28 apylinkių kaimai ir visi dvarai. Vokiečių administracija pakeitė dalies miesto gatvių pavadinimus: Peterburgo gatvė pervadinta Kaizerio Vilhelmo, Vižainio – Hindenburgo vardais. Didžioji dalis miesto gyventojų artėjant frontui pasitraukė. Likę miestiečiai gyveno rūsiuose, skurdo, badavo. 1915 m. vasarą frontas nusirito į rytus, o sugriautas bei sudegintas miestas liko vokiečių okupacinės administracijos valdžioje dar trejiems metams. 1916 m. gegužės 1 d. vokiečiai panaikino Kalvarijos apskritį. Jos centru tapo Alytus. Mieste dar labiau sumažėjo gyventojų. Žydai sparčiai kėlėsi į mažiau nukentėjusius Marijampolę bei Alytų. Mieste buvo įkurta lietuvių našlaičių prieglauda, pusiau vokiška pradinė mokykla. Visus karo metus Kalvarijos ligoninėje išdirbęs gydytojas Kazimieras Jokantas savo išgyvenimus aprašė vėliau išleistuose prisiminimuose.

1914 m. Kalvarijos vakarinės dalies vaizdas iš bažnyčios bokšto, Turgaus gatvė, fotografas A.Kiuhlevindas (A.Kühlewindt)

1914 m. Kalvarijos Varšuvos gatvės vaizdas nuo jos sankryžos su Turgaus, Vyžainio bei Peterburgo gatvėmis. Vokiečių patrulis ties buvusiu “Žagrės” draugijos krautuvės pastatu, už jo cerkvė, fotografas A.Kiuhlevindas (A.Kühlewindt)

1914 m. Kalvarija. Peterburgo gatvės vaizdas (ties dabartine autobusų stotimi). Kairėje, už vokiečių automobilio matosi kampas namo, kuris yra aukščiau patalpintoje nuotraukoje. Dešinėje tolumoje matosi tas pats iki šiol išlikęs mūrinis 2 aukštų namas, fotografas A.Kiuhlevindas (A.Kühlewindt)

1915 m. Kalvarija. Sudegintos ir sugriautos Gardino gatvės (dab. Vilniaus g.) vaizdas

1915 m. Kalvarija. Sugriauto miesto vaizdas nuo Šešupės kranto

1915 m. Kalvarija. Sugriauto miesto (Turgaus gatvė) vaizdas nuo bažnyčios bokšto

1918 vasario 16 d. paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, Kalvarijoje, kaip ir kituose Lietuvos miestuose, dar tvirtai tebesilaikė vokiečių kariškiai. Tik tų pačių metų lapkritį kilus Vokietijoje revoliucijai ir pasibaigus karui, vokiečiai rengėsi apleisti ir Kalvariją. Tada mieste buvo surengtas gyventojų susirinkimas, išrinkta lietuviška miesto Taryba. Ji nusprendė perimti iš vokiečių miestą ir rūpintis jo gyventojų reikalais. Pirmoji miesto Taryba buvo „bolševikinė“, todėl žmonių buvo praminta „Raudonąja respublika“. 1919 vasario mėn. ši Taryba buvo panaikinta, o vietoj jos išrinkta antroji. Miesto savivaldybei darbų buvo begalės. Pamažu miesto padėtis ėmė gerėti, jis gydė karo žaizdas. Buvo atstatomi pastatai, pradėjo veikti krautuvės, dirbtuvės.

Tebevykstant karo veiksmams su Lenkija, Kalvarijoje 1920 m. rugsėjo 15 d. buvo surengtos lietuvių ir lenkų delegacijų derybos, kurios baigėsi be rezultatų. Tik beveik po mėnesio buvo pasirašyta Suvalkų sutartis. Pagal okupuotosios Lietuvos dalies ribą nustačius demarkacijos liniją, Kalvarija tapo pasienio miestu ir neteko pagrindinio ankstesnės ūkinės veiklos užnugario Seinų-Suvalkų pusėje. Miestas liko Marijampolės apskrities valsčiaus centru. Jame labai sumažėjo gyventojų skaičius. 1923 m. surašymo duomenimis, Kalvarijoje buvo tik 782 namai su 4 283 gyv.

Tačiau miesto gyvenimas pamažu stabilizavosi. Nuo 1919 m. normalizavosi miesto švietimo reikalai: veikė dar 1918 m. atsikūrusi lietuviška bei vokiečių ir žydų pradžios mokyklos. Tuo pat metu įkurta ir lenkų pradžios mokykla, kurią išlaikė miesto lenkų komitetas. 1919 m. įkurta lietuviška „Žiburio“ progimnazija ir žydų progimnazija. Mieste atsikūrė dalis prieškarinių įmonių: Romanovo malūnas, Trockio ir Salamono tabako fabrikas, S. Kronzono ūkio mašinų dirbtuvės. 1921 m. įsisteigė kooperatyvas „Ąžuolas“. Nelikus mieste stačiatikių, cerkvė buvo perduota katalikams. Joje kai ką pertvarkius įkurta filijinė bažnyčia. 1922 m. pagal Marijampolės apskr. inžinieriaus J. Vitemburgo projektą klebono J. Laukaičio iniciatyva vietoj kare sudegusios klebonijos pastatyta dviaukštė mūrinė klebonija. Pagal to paties autoriaus projektą 1923 m. pastatytas kinoteatras „Žvaigždė“. Buvo suremontuoti per karą apgriauti žydų „kromai“ prie Turgaus aikštės. Miesto plėtrai nemažos reikšmės turėjo 1923 m. nutiestas Kazlų Rūdos-Šeštokų geležinkelis. Pagal Žemės reformos įstatymą miesto teritorijai plėsti paskirtas nemažas išparceliuojamo Kalvarijos dvaro žemės plotas už evangelikų liuteronų bažnyčios ir pašto pastatų, kuriame prieš karą buvo ulonų pulko kareivinių kompleksas. 1924 m. šis plotas (54,3 ha) buvo suskirstytas į kvartalus, tarp jų išvestos naujos suplanuotos gatvės. Suplanuotos teritorijos centre numatyta keturkampė turgaus aikštė, kuriai suteiktas Nepriklausomybės vardas. Iš viso suplanuoti 92 sklypai. Šis plotas imtas vadinti Naujamiesčiu, o naujoms gatvėms suteikti Kęstučio, Aušros, J. Basanavičiaus, V. Kudirkos, Varpo, Savanorių vardai. Vykstant miesto atstatymo darbams reikėjo vis daugiau plytų. Tad buvo ardomi karo metu apgriauti pastatai. Taip iki 1926 m. buvo visiškai nugriauti kalėjimo, spirito rektifikavimo įmonės, rusų karo ligoninės, ulonų kareivinių ir kitų pastatų liekanos. 1925 m. mieste jau buvo 86 krautuvės, 11 restoranų bei valgyklų, 12 dirbtuvių, 2 knygynai, 2 vaistinės, 2 viešbučiai, kino teatras, 1926 m. iš Tauragės atkelta psichiatrijos ligoninė, kuri įsikūrė buvusiose rusų kareivinėse. Tuo metu Kalvarijoje buvo 4 599 gyv., 417 namų (106 mūriniai) ir 5 visuomeniniai pastatai. Miesto teritoriją sudarė 2,2 kv. km, buvo 8,6 km gatvių (3,4 km grįstų). 1928 m. mieste buvo jau 20 gatvių: Laisvės prospektas, Pilies, Kalėjimo, Birutės, Aušros, Kęstučio, J. Basanavičiaus, V. Kudirkos, Savanorių, Brolių, Ugniagesių, Prekybos, Sodų, Šešupės, Gardino, Pašešupio, Vilniaus, Senų kapų, Laukų, Kreivoji. Pažymint Lietuvos Nepriklausomybės 10-metį, 1928 m. Karališkame parke pastatytas Nepriklausomybės paminklas (projekto autorius M. Balčiūnas, skulptorius V. Galinskas). Kalvarijos bažnyčios choras (vad. A. Banionis) dalyvavo II Lietuvos dainų šventėje Kaune. 1930 m. Laisvės prospekte „American Oil“ kompanija pastatė autobusų stotį. Kursavo autobusai į Kauną, Marijampolę. 1930 m. rugpjūčio 28 d. mieste įvyko Vytauto Didžiojo paveikslo sutikimas. Ta proga Pilies gatvė pavadinta Vytauto Didžiojo gatve. 1932 m. pastatytas gelžbetoninis tiltas per Šešupę Vilniaus gatvėje (projekto aut. S. Dragašius).1933 m. rugsėjo 8 d. Laisvės prospektas pavadintas S. Dariaus ir S. Girėno gatve. Buvo pakeisti ir kai kurių kitų gatvių pavadinimai: Prekybos gatvė pervadinta Laisvės gatve, Kreivoji – Seinų gatve, Senų kapų – Kapų gatve, Viešoji aikštė – Prekybos aikšte, aikštė Naujamiestyje skirta turgavietei ir skverui – Nepriklausomybės aikšte. 1933 m. Kalvarijos senamiestyje buvo Prekybos aikštė ir Vytauto, Birutės, S. Dariaus ir S. Girėno, Ugniagesių, Brolių, Sodų, Pašešupio, Kapų, Laukų, Vilniaus, Seinų, Šešupės, Gardino ir Laisvės gatvės, o Naujamiestyje – Nepriklausomybės aikštė ir Kęstučio, J. Basanavičiaus, V. Kudirkos, Savanorių, Aušros, Varpo, Kalėjimo gatvės. 1934 m. mieste buvo 4 285 gyv., 63 įmonės (iš jų – 8 avalynės dirbtuvės, 2 verpyklos, 2 siuvyklos, 2 kailių dirbtuvės, 2 pieninės, muilo dirbtuvė, tabako fabrikas, 2 malūnai, 2 mechaninės dirbtuvės, žemės ūkio mašinų dirbtuvė, 3 karstų dirbtuvės, skardos gaminių dirbtuvė, aliejaus spaudykla, 9 kepyklos, 5 kirpyklos, 2 fotoateljė, kino teatras, 2 vaistinės ir kt.) ir 80 krautuvių (tarp jų: 45 kolonialinių prekių, 10 manufaktūros, 7 geležies dirbinių, 10 žemės ūkio produktų ir t. t.), praktikavo 2 advokatai, 4 akušerės, 2 stomatologai, 5 gydytojai, veterinarijos gydytojas. 1934 m. rugsėjo mėn. Karališkasis parkas pavadintas Antano Smetonos parku. 1934 m. Kalvarijai suteiktos II eilės miesto teisės, išrinkta nauja savivaldybė, kurios tarybą sudarė 9 asmenys: V. Tekorius, J. Keršulis, M. Karalius, J. Astras, A. Paškauskas, R. Niziolomskis, A. Bliumenzonas, J. Malachas ir J. Kronzonas. 1935 m. išrinktas burmistras J. Pinkus, Kalvarijos klebonu paskirtas M. Krupavičius. A. Smetonos parke pastatytas paminklas Lietuvei Motinai (aut. J. Račyla) 1935 m. įsteigtas gelumbės fabrikas „Šešupė“, pieno perdirbimo įmonė „Gerovė“, kapitališkai suremontuotas tiltas per Šešupę plento į Suvalkus trasoje. 1936 m. pagal inž. P. Butrimo projektą pastatyti nauji neoklasicistinio stiliaus bažnyčios vartai su skulptūromis (autorius M. Menčinskas), aptvertos kapinės. Tais pat metais sutvarkytos S. Dariaus ir S. Girėno, Vytauto , Seinų gatvės, išgrįsta Laukų gatvė. Numatytam A. Smetonos parko išplėtimui kitoje Šešupės pusėje gauti iš Kalvarijos dvaro 3 ha žemės. 1938 m. I. Romanovas, prieš išvykdamas į Palestiną, pardavė savo vandens malūną „Lietūkiui“. Buvo statoma „Gerovės“ pieninė prie plento į Alytų, prekybininkai broliai Jonas ir Juozas Daugirdai pastatė 500 vietų kino teatrą „Orija“.

1924 m.  Kalvarijos miesto Tarybos (1920-1924m.) nariai su burmistru Edvardu Feiferiu (sėdi centre). Fotografas M. Vigderavičius

1928 m. Kalvarijos valsčiaus būstinė vasario 16- sios išvakarėse, fotografas I.  Fridbergas

1931 m. Kalvarija Vairuotojai prie 1930 metais pastatytos autobusų stoties pastato

1931 m. Kalvarija. Prekybos gatvės rytinė dalis link bažnyčios, fotografas I. Mirlinas

1932 m. Kalvarija medelių sodintojų eisena Vilniaus gatvėje ties kryžiumi. Pirmame plane (kairėje) burmistras Jonas Pajaujis, fotografas I. Mirlinas

1934 m. Kalvarija. Valstybinės psichiatrinės ligoninės personalas prie ligoninės pastato su direktoriumi Elizijumi Draugeliu (sėdi 5 iš kairės)

1936 m. Kalvarijos panorama iš cerkvės bokšto žvelgiant bažnyčios link. Priekyje S. Kronzono ir Š. L. Kaplano ūkio mašinų sandėlis, fotografas I. Mirlinas

1938 m. Kalvarijos valsčiaus tarnautojai savo būstinėje. Iš kairės į dešinę mašininkė O. Kupstaitė, sekretorius V. Sasnauskas, pasiuntinys Naujokas, mokesčių inspektorė I. Burbaitė, viršaitis J. Eidukaitis, sekretorius J. Sasnys

1939 m. Kalvarijos jaunimas prie Motinos paminklo A. Smetonos parke

1939 m. Kalvarijoje buvo 5 433 gyv. Buvo 23 gatvės, kurių bendras ilgis siekė 14 km. Kilus karui, Kalvarijos kareivinėse įsteigta internuotųjų lenkų kariškių stovykla. 1940 m. birželio 17 d. į Kalvariją įžengė Raudonosios armijos daliniai, kurių dalis buvo dislokuota ir kareivinėse. Jau rugpjūčio pradžioje buvo suimti: progimnazijos direktorius J. Košys, policijos nuovados viršininkas S. Bukaveckas, šaulių būrio valdybos narys J. Stasiulevičius ir kt. Vykstant nacionalizacijai Kalvarijoje nusavinta 10 stambiausių krautuvių (I. ir V. Basų, J. Daugirdo, J. Gelgoto, L. Landės, M. Piotnickio, I. Segalio, D. ir S. Staropolskaičių, M. Šackio, M. Šimšilevičiaus, L. Zdrajevičiaus), o taip pat stambiausios įmonės kaip I. Solomono tabako fabrikas, A. Jakobzono elektros stotis, malūnas ir dažykla, M. Josadės verpykla, mezgykla, audykla ir kt. 1940 m. pab. – 1941 m. pr. iš Kalvarijos į Trečiąjį Reichą repatrijavo dauguma miesto vokiečių (apie 200). Mieste veikė iš Suvalkų trikampio perkeltiems lietuviams maitinti įsteigta valgykla. 1941 m. birželio 14-16 d. buvo ištremta į Sibirą apie 100 miesto gyventojų.

1940 m. rugsėjo 16 d. Mokinių eisena su raudonomis vėliavomis ties Laisvės bei Dariaus ir Girėno gatvių sankryža. Dešinėje miesto savivaldybės ir prekybinis pastatai (dabar savivaldybė)

1940 m. rugsėjo 16 d. Kalvarija. Turgaus aikštės vaizdas iš bažnyčios bokšto. Tolumoje Vilniaus gatvės panorama

1941 m. kovo 19 d. Lietuvių iš Suvalkų trikampio evakuacijos punkto Kalvarijoje virtuvės darbuotojai

1941 m. birželio 22 d. 5 val. ryto vokiečių aviacija bombardavo miesto centrą (daugiausia Vytauto g. rajoną, kuriame buvo Raudonosios armijos 128 divizijos štabas) ir kareivines. Apie 8 val. mieste ėmė veikti LAF’o Kalvarijos grupės ginkluoti kovotojai, raudonarmiečiai bėgo, vokiečiai įžengė į miestą 10 val. Vėl ėmė veikti miesto savivaldybė, policija. Įsikūrė vokiečių komendantūra. Buvo suimti buvę aktyvistai bei komjaunuoliai ir liepos 9 d. sušaudyti prie Orijos ežero. Mieste dar likusius apie 1 000 žydų rugpjūčio mėn. suvarė į getą, kuris buvo įkurtas sinagogų komplekse, o rugsėjo 1 d. nuvarė į Marijampolę ir sušaudė. Dėl to mieste labai sumažėjo gyventojų. 1942m. gegužės 27 d. surašymo duomenimis, jų buvo tik 3 014. Kareivinėse buvo įkurta rusų karo belaisvių stovykla. Į miestą grįžo keletas anksčiau repatrijavusių vokiečių. 1944 m. pradžioje Kalvarijoje veikė kino teatras „Orija“, psichiatrijos ligoninė (direktorius Vincas Tekorius), pieninė, dirbo 2 advokatai (J. Giedrikas ir A. Vosyliūtė), Vytauto gatvėje pradėtas statyti pradžios mokyklos pastatas. 1944 m. vasario pab. kareivinėse įsikūrė Vietinės Rinktinės kariai. Čia buvo formuojami 305 (balandžio 13 jis išvyko į Eišiškes) ir 304(gegužės 15 buvo vokiečių nuginkluotas) batalionai. Atsitraukdami vokiečiai susprogdino elektrinę, pieninę, malūną. Buvo sugriauta centrinė miesto dalis (kvartalas tarp Laisvės bei S. Dariaus ir S. Girėno bei Ugniagesių gatvių, Vytauto gatvės rajonas).

1943 m. Laisvės gatvės vaizdas ir miesto panorama žvelgiant iš bažnyčios bokšto į vakarus, fotografas J.Gražulis

1944 m. rugpjūčio 1 d. Kalvariją užėmė Raudonoji armija. Atkurtos sovietinės valsčiaus įstaigos, tvarkomi karo griuvėsiai, vietoj jų miesto centre įrengtas skveras. Dar 1944 m. rudenį Kalvarijos progimnazija pertvarkyta į gimnaziją, kuri 1946 m. išleido savo pirmąją laidą. 1944 m. vėl pradėjo veikti valstybinis malūnas, 1945 m. – biblioteka, 1947 m. – vartotojų kooperatyvas.

1948 m. Kalvarija. Išlikę miesto savivaldybės ir prekybinis pastatai (dabar savivaldybė) ties Laisvės bei Dariaus ir Girėno gatvių sankryža

1948 m. gruodžio 17 d. Kalvarija tapo apskrities centru. Kalvarijos apylinkėse vyko aktyvi partizanų kova. Čia veikė Tauro apygardos Vytauto rinktinės 4-oji kuopa. Nuo 1948 m. vyko miesto ir apskrities gyventojų suėmimai ir trėmimai į Sibirą. Iš Kalvarijos geležinkelio stoties 1948 m. išvežtos 126 šeimos, 1949 m. – 166 šeimos.

1950 m. birželio 20 d. Kalvarija tapo rajono centru. Pradėtas leisti laikraštis „Komunizmo aušra“. Dar 1948 m. parke nugriautas Nepriklausomybės, o 1950 m. ir Lietuvės Motinos paminklai. Pakeisti gatvių pavadinimai: Vytauto ir Laisvės gatvės pavadintos Černiachovskio gatve, Aušros – M. Melnikaitės, Savanorių – P. Cvirkos, Seinų – Valstiečių, Kapų – Gėlių, Brolių – Žemaitės, Kalėjimo – Naująja, S. Dariaus ir S. Girėno – Komjaunimo gatve. 1950 m. mieste buvo 20 gatvių: Kęstučio, M. Melnikaitės, J. Basanavičiaus, P. Cvirkos, V. Kudirkos, Pievų, Naujoji, Komjaunimo, Ugniagesių, I. Černiachovskio, Birutės, Sodų, Žemaitės, Vilniaus, Laukų, Gėlių, Šešupės, Pašešupio, Gardino, Valstiečių. Tais pačiais metais iškėlus psichiatrijos ligoninę į Pažaislio vienuolyną, kareivinėse buvo dislokuoti Raudonosios armijos daliniai. Mieste veikė malūnas, pieninė, lentpjūvė, aliejaus spaudykla. Sodų gatvėje buvusio tabako fabriko pastate įkurta nauja elektrinė. 1954 m. I. Černiachovskio gatvėje atidarytas naujas vidurinės mokyklos pastatas. Tais pat metais pakeisti kai kurių gatvių pavadinimai: Vilniaus gatvė pavadinta J. Greifenbergerio gatve, Laukų – J. Janonio, Birutės – M. Gorkio, Kęstučio – K. Požėlos, J. Basanavičiaus – V. Majakovskio, V. Kudirkos – J. Biliūno. 1955 m. Marijampolę pavadinus Kapsuku, Komjaunimo gatvė Kalvarijoje pavadinta Vinco Kapsuko gatve, o vienai naujai gatvei duotas Komjaunimo vardas. Miesto centre buvusiame skvere pastatytas standartinis Lenino biustas. 1956 m. paleista nauja elektrinė. 1958 m. pastatytas rajono Vykdomojo komiteto pastatas, statoma nauja plytų gamykla, išvestos naujos Taikos ir Alyvų gatvės, o Sodų gatvė pavadinta Z. Angariečio gatve, parengtas pirmas pokarinis miesto plėtros projektas. 1959 m. Kalvarijoje buvo 4 698 gyv. Miestas užėmė 397 ha. 1961 m. ėmė veikti naujoji plytinė (vėliau – Sieninių medžiagų gamykla), 1963 m. – naujoji pieninė. Tais pat metais atidaryta nauja universalinė parduotuvė, naujas vidurinės mokyklos pastatas, pagrindinės gatvės išasfaltuotos. Mieste suplanuotos ir daugiausia individualiais namais užstatytos L. Giros, Kosmonautų, M. K. Čiurlionio ir kt. gatvės.

1952 m. Kalvarijos ligoninės darbuotojai tvarko buvusios Turgaus aikštės teritoriją

1958 m. Derliaus šventė Kalvarijoje

1958 m. Kalvarija. Dar nenutinkuotas vaistinės pastatas

1959 m. Kalvarijos Rajono partijos komiteto pastatas (dabar savivaldybė)

1959 m. Eilės prie duonos parduotuvės Černiachovskio (Laisvės) gatvėje

1962 m. gruodžio 8 d. panaikintas Kalvarijos rajonas. Miesto raida labai sulėtėjo. Atsilaisvinusiose rajono administraciniuose pastatuose įsikūrė iš Belvederio (Seredžiaus) atkeltas Maisto pramonės technikumas (direktorius A. Jusčius). 1963 m. Kalvarijos vidurinėje mokykloje įkurtas muziejus (vadovė M. Makarskaitė). Iki 1968 m. individualiais namais užstatytos naujai suplanuotos L. Giros, Kosmonautų, M. K. Čiurlionio, Paupio, Darbininkų, Oriolo, Pergalės gatvės. 1969 m. atlikus tyrimus (architektas A. Miškinis), Kalvarijos miesto centrinė dalis paskelbta vietinės reikšmės urbanistiniu paminklu, o miesto parkas – gamtos paminklu. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje miesto plėtra labai sulėtėjo, ėmė mažėti gyventojų, ypač jaunimo. 1977 m . prie miesto skvero pastatytas naujas pašto pastatas, 1978 m. mieste buvo 11 parduotuvių.

1979 m. V. Kapsuko ir Pionierių gatvių kampe pradėtas statyti miesto ir apylinkės vykdomųjų komitetų pastatas, mieste pradėti tiesti vandentiekio ir kanalizacijos tinklai. 1980 m. miesto plotas 399 ha. Buvo 912 namų (iš jų 778 privatūs), mūrinių namų 395 (iš jų 330 privatūs), vieno aukšto – 345 (privačių 314), dviejų aukštų – 45 (privačių 16) ir trijų aukštų – 5. Vandentiekis ir kanalizacija buvo tik 405 butuose. 1981 m. parengtas naujas miesto plėtros planas. Tais pačiais metais pastatytas vidurinės mokyklos pastato priestatas. Panaikinus aštuonmetę internatinę mokyklą, jo pastate dar kurį laiką veikė vidurinės mokyklos pradinės klasės, o po kapitalinio remonto 1987 m. įsikūrė ligoninė.

Prasidėjus Atgimimui, 1988 m. rugsėjo 15 d. mieste įsikūrė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio grupė, kuri po mėnesio spalio 16 d. surengė skvere prie pašto pirmąjį mitingą. Aptikus sovietmečiu nugriautų Nepriklausomybės bei Lietuvės Motinos paminklų liekanas, jie buvo atkurti ir atstatyti. 1989 gegužės 7 d. Karališkajame parke paminklas Lietuvei Motinai, o liepos 16 d. aikštėje prie bažnyčios – Nepriklausomybės paminklas (šalia jo pasodintas ir Atgimimo ąžuoliukas). Dar 1989 m. vasario 14 d. miesto Taryba savo nutarimu grąžino ankstesnius gatvių pavadinimus: I. Černiachovskio gatvė vėl tapo Vytauto ir Laisvės, M. Melnikaitės- Aušros, Leono Pušinio – J. Basanavičiaus, M. Gorkio – Birutės, K. Požėlos – Kęstučio, J. Biliūno – V. Kudirkos, Valstiečių – Seinų, V. Kapsuko – S. Dariaus ir S. Girėno gatvėmis: V. Majakovskio gatvei suteiktas J. Biliūno, o naujai gatvei už Šešupės – Vilkutaičių vardas. 1989 m. lapkričio 27 d. Z. Angariečio gatvei grąžintas Sodų, J. Greifenbergerio – Vilniaus vardas. 1990 m.  sausio 31 d. – Komjaunimo ir Jaunimo gatvės sujungtos ir pavadintos Vasario 16-sios vardu, 1991 m. kovo 8 d. Pionierių gatvei grąžintas Ugniagesių, P. Cvirkos – Savanorių, V. Aleksos – Laukų vardai, J. Janonio gatvei suteiktas Ramybės, Kosmonautų – J. Kanclerio, Pergalės – P. Žadeikos, L. Giros – P. Klimo, Oriolo – Plytinės pavadinimai. 1992 m. nauja gatvė Viganėse pavadinta generolo Jurgio Kubiliaus vardu.

1989 m. ištyrinėjus Kalvarijos urbanistikos paminklo teritoriją (architektė J. Savickienė) nustatyta, kad joje yra 436 pastatai, iš jų 332 turi urbanistinę vertę. Mūrinių – 212, medinių – 116, mišrių sienų medžiagų – 6.

1990 m. rugsėjo 1 d. panaikintas Kalvarijos maisto pramonės technikumas. Jo pastate įsikūrė bankas, biblioteka. Privatizavus buvusių vartotojų kooperatyvo parduotuvių bei kitus visuomeninius pastatus, įsikūrė mieste privačios parduotuvės, kavinės ar biurai. Miesto raidai tam tikros reikšmės turėjo Kalvarijos muitinės atidarymas bei tarptautinės trasos „Via Baltika“ nutiesimas. 1995 m. Kalvarijoje buvo 5 680 gyv. Miesto plotas 399 ha. 1994 m. išleista Algimanto Miškinio knyga „Kalvarija“, kurioje autorius pirmą kartą išsamiai aprašė miesto istorinę ir architektūrinę raidą. 1997 m. įsteigtas miesto laikraštis „Kalvarijos kronika“ ”(ėjo iki 2007 m.). 2000 m. Kalvarija tapo savivaldybės centru. 2002m. jos administracija persikėlė į rekonstruotą pastatą Laisvės bei S. Dariaus ir S. Girėno gatvių kampe. 2007 m. Kalvarijos vidurinė mokykla tapo gimnazija. 2009 m. kovo 6 d. įsteigtas naujas laikraštis „Kalvarijos kraštas“.

 

Alvydas  Totoris

Nuotraukos iš asmeninio A. Totorio archyvo

Anotacijos po nuotraukomis iš www.MAPS4U.LT

Kalvarija istoriniuose žemėlapiuose

 
Paskutinis atnaujinimas: 2011-02-08 10:41:19